It is located next to the Catholic cemetery, in a Pine forest. Cemetery occupied about 3-4 hectare area. The territory was fenced. Define time when the cemetery was established is not known.

When Jewish community disappeared after the Holocaust, the cemetery was neglected. After the Second World War, residents started to erode the stony fence; and they used it as material for building individual houses. So now there are only about 20-30 metres of fragments of the former fence.

During the Soviet rule local government decided to eliminate the cemetery. Tombstones were taken away and blown up in 1953-54. The rubbles were used in road constructions. In 1987 in the area kindergarten was built. Some people protested against this decision, therefore, some remains were gathered and buried in the southern part of the plot. In 1987 Kaunas Jewish community built granitic memorial stone which marks the place of Prienai Jewish cemetery.

Iniciators of the contemporary monument are Juozapas Uzupis and Algimantas Matulevicius.

Photos sent by Giedrė Olsevičiūtė.

Buvo greta katalikų kapinių, pušynėlyje. Kada įrengtos tiksliai nežinoma. Užėmė apie 3-4 ha, sklypas buvo aptvertas.

Po Holokausto nelikus žydų bendruomenės, kapinės apleistos, nyko.
Buvusią akmeninę kapinių tvorą po karo vietiniai gyventojai pradėjo ardyti, akmenis naudojo individualių namų statybai. Šiuo metu išlikę tik apie 20-30 metrų buvusios senosios tvoros fragmentų.

Sovietmečiu miesto valdžia nutarė kapines likviduoti; 1953-54 metais antkapiai buvo išvežti ir susprogdinti. Skalda panaudota kelių statybai. Tuometinės valdžios pritarimu 1987 metais buvusių kapinių teritorijoje pastatytas vaikų darželis. Spaudoje pradėjus protestuoti prieš statybą kapinėse, dalis palaikų buvo surinkta ir palaidota sklypo pietinėje dalyje. Kauno žydų bendruomenė 1987 m. šioje vietoje pastatė granitinį memorialinį akmenį, žyminti, jog čia miesto žydų kapinės.

Šiuolaikinis paminklas atsirado, monsinjoro Juozapo Užupio ir Prienų seniūno Algimanto Matulevičiaus rūpesčiu.

Už nuotraukas dėkojame Giedrei Olsevičiūtei.